Psalmynas 137

₁Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami,

Siono kalną atsiminę.

₂Ant to krašto tuopų

pakabinome savo arfas,

₃nes mus į nelaisvę išvariusieji

ten liepė mums giedoti,

mūsų engėjai vertė mus džiūgauti,

sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“

₄Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę

svetimoje žemėje?

₅Jeruzale, jeigu tave užmirščiau,

tenuvysta mano dešinė!

₆Teprilimpa man liežuvis prie gomurio,

jei apie tave negalvočiau,

jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!

₇Atmink, VIEŠPATIE, ką darė edomitai tą dieną,

kai Jeruzalė buvo paimta, kai jie šaukė:

„Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“

₈Dukterie Babilonija, griovike!

Laimingi bus, kurie atmokės tau

už mums padarytą pikta!

₉Laimingi, kurie paims tavo mažylius

ir tėkš juos į uolą!